Prieš 40 metų vienas žymus veikėjas ištarė garsia tapusią frazę „I'll be back“. Kaip tarė, taip ir padarė. Jis grįžo. Šiandien po 3 metų pertraukos į Lietuvos padangę grįžta ir 30 geriausių restoranų rinkimai. Daug dėmesio ir apkalbų „išprususių restoranų kritikų“ ir lankytojų tarpe sulaukiantis renginys ir šiais metais bandys sudėlioti į vietas geriausius. Manau, žodį restoranas irgi reiktų interpretuoti kitaip, kadangi ne visi įtraukti į sąrašą yra restoraninę kultūrą žinantys ir siekiantys būti šio tipo maitinimo įstaigomis. Daugelis jų neturi balintomis staltiesėmis puoštų stalų dekoruotų Cristofle įrankiais ar vyno taurių, kuriomis susidaužus pasigirsta Čaikovskio simfonija, tačiau tai, visgi, nedraudžia būti ta pamėgta vieta, kurioje gali gauti skaniausią kepsnį ar naminį vyšnių pyragą.
Nors nesu pagal išsilavinimą maisto kritikas ir tokių Lietuvoje turbūt net nėra, tačiau ilgi metai praleisti profesionalioje virtuvėje, man be sąžinės graužaties leidžia išsakyti savo nuomonę apie vieną ar kitą restoraną ar maitinimo įstaigą. Retas, kuris nuomonę priima geranoriškai, ypač kai ji yra kritiška, o dažnai galima susilaukti ir užgauliojimų ar patyčių. Puikiai žinome, kad kartais įsigyti priešų užtenka tik išsakyti savo nuomonę. Tiek pat puikiai žinomas ir posakis, kad visiems geras nebūsi, bet mano manymu, sąžiningas sau ir svečiui gali būti visada.
Nesu didžiausias „geriausių“ fanas ir esu ne kartą išsakęs savo nuomonę šia rinkimų tema. Tačiau ignoruoti panašius renginius ir vaizduoti, kad jie neegzistuoja – būtų kvaila, juk visa restoranų kultūra yra glaudžiai susijusi su tuo, kuo aš gyvenu, ką mėgstu daryti, vakare užmiegu ir atsikeliu iš ryto galvodamas daugiausia apie darbą. Pačiam vadovaujant restoranui, jis buvo geriausių sąraše, visgi, man didžiausias kaifas matyti restoraną pilnutėlį svečių, o ne „laikus“ ir komentarus po restoranų nuotraukomis. Juk blogiausias dalykas, kuris gali nutikti – tai meluoti pačiam sau, jog dirbi geriausioje šalies vietoje, bet viskas, ką turi yra tik šilta vieta ir laiku į sąskaitą įkrentanti apvalią kapeikų sumą.
Prabėgo treji metai, pasaulis nestovi vietoje. Gaila, tačiau to paties negalima pasakyti apie „30 geriausių“ rinkimus. Laiko per pandemiją ir karantiną buvo tikrai nemažai, kai kas spėjo ne tik susituokti, pasistatyti namus, bet ir vaikų susilaukti. Deja, to nepasakysi apie „rinkimus“, nes liko tie patys kerzai su nemaloniu kvapeliu. Apsvarstyti rinkimų taisykles laiko buvo tikrai daug, tačiau panašu, niekam jos nekrito akis, gal tik man. Vienintelis pokytis tas, kad restoranai įtraukti į balsavimo sąrašą turėjo dirbti iki kovo 1 dienos. Sutikim, galima buvo padirbėti ir geriau, įdomiau, išradingiau.
Bet galbūt pats laikas pradėti "raostinti". Nes kas gi, jei ne aš? Prieš savaitę įvykęs susitikimas ir atvira diskusija su iš Estijos atvykusiu šefu Tonis Siigur, kuris yra vienas iš dviejų šefų gavusių Michelin žvaigždutę, privertė kiek pergalvoti šį posmelį. Nors lietuviškų apdovanojimų lyginti su užsieniniais tikrai nesiruošiu, bet lygiuotis į geriausius pabandyti privalome. Pagrindinis aspektas už ką gaunama pirmoji žvaigždė yra maistas ir pastovumas. Tai reiškia, kad jis turi būti tobulas kiekvieną dieną. Na aišku, aplinka, servisas, gėrimų korta – turi groti kaip simfoninis orkestras, labai darniai. Antras dalykas – restoranas turi parodyti potencialą, jis yra ne vienadienis pop-up ar sezoninis projektas. Michelin niekada nesilankys restorane, kuris veikia tiktai sezono metu. Žvelgdamas į "30 geriausių" sąrašą, kiek suglumau išvydęs kelis pajūrio restoranus, kurie atsidaro tik vasaros sezonui ir veikia kelis mėnesius. Priminsiu, kad į sąrašą keliauja tik tie, kurie dirbo iki kovo 1. Panašu, kad kai buvo skelbta balsavimo pradžia, keli net dulkių nebuvo nupūtę nuo stalų, o ką jau kalbėti apie darbus. Pasirodo, įvertinti tektų restorano darbą, kuris veikė prieš gerus metus – praėjusią vasarą.
Dar vienas dalykas, kuris labai krenta į akis, tai kelių skirtinguose miestuose įsikūrusių restoranų tuo pačių pavadinimu įtraukimas į sąrašą (jų yra tikrai ne vienas). Galbūt nuskambės kiek "pižoniškai", tačiau aplankius kelis to paties pavadinimo restoranus, kartais susidaro įspūdis, kad patenki visai į skirtingus pasaulius. Menu, maistas ir servisas gali skirtis kaip diena ir naktis. Galbūt sostinėje kartelė restoranams iškelta kiek aukščiau, o mažesniuose miestuose galbūt gyvenimas teka kita vaga ir žmonės kuklesni? Čia jau ne man spręsti! Visgi, man tai pirmieji geriausių restoranų rinkimai (stebiu tikrai ne vienus), su tokiu "tvistu". Aišku, iš kitos pusės, gal savininkui būtų kiek nesaldu matyti tik vieną iš trijų savo vaikų įstojusį į universitetą, bet juk gyvenime ne viskas kvepia braškėmis.
Kas pasikeitė per tuos tris gedulo metus? 3 visada "tope" buvę restoranai užkalė langines. Yra ir gerų naujienų! Į sąrašą apšilti kojas įtraukti net 22 nauji restoranai. Tarp kurių ir mano manymu, yra vertų jei ne Top 5, tai Top 10 pozicijos.
Ką praleido? Manau, pro "žvitrias komisijos akis" šiais metai prasprūdo keli verti daugiau dėmesio veidai: Sushi masters (Vilnius), Taste Boutique (Vilnius), bei Toli nuo klasikos (Klaipėda). Kas mano galva gavo "blatą"!? "Sue’s Indian Raja" (Vilnius), "Kuchmistrai" (Šakių rajonas), "Juodasis kalnas" (Juodkrantė), "Baltasis žirgas (Klaipėda).
Šiaip ar taip šais metais mūsų šalyje tarsi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveiksle „Ramybė“. Visi restoranai save bandė pristatinėti garsiai ir cituodami kažką prasmingą, tačiau jų darbai virtuvėje jau kitą dieną likdavo užmarštyje
Šiais metais aš tikiuosi šiek tiek džiaugsmo ir vilties, kad galbūt „30 geriausių“ taps ne švogerių krašto pažiba. Šefo vardas, follower’ių skaičius ar savininko dosnumas, reikia tikėtis nenulems aukštą poziciją, galbūt bus pakankamai dėmesio skirta objektyviam balsavimui. Norėtųsi, kad savo balsus duotų tie, kurie ištisus metus lankosi paskelbtose vietose, išmanantys restoranų kultūrą, bent maža dalimi besidomintys kulinariniu pasauliu. Juk pats balsavimo principas yra atiduoti balsą tam restoranui, kurį tu buvai aplankęs per praėjusius metus, kuris patiko, kuriame kažką atradai. O tie balsuotojai, kurie sužymi varnelę, nes kažkas kažką sakė, jog tame ar tame restorane gerai, ar kažkur matė, skaitė apie šefą ir jis toks fainas, todėl pabalsuosiu – tegul jie šiemet dar pasisemia teisėjo patirties.
Dauguma šefų svajoja patekti į 30 geriausių restoranų sąrašo viršūnę, būtų nelogiška nepasvajoti, nes tai yra vieninteliai tokio pobūdžio rinkimai šalyje, kurie sukelia nemažai aistrų. Tačiau ne visi supranta, kad daug sudėtingiau išlaikyti aukštai iškeltą kartelę, negu gauti apdovanojimą, kad ir kaip tai malonu. Būriai smalsuolių su išlavintais skoniais atkeliauja patikrinti išaukštintų vietų ir, neduok Dieve, tu neturėsi jiems įtinkančio patiekalo ar pilstomo alaus. Svarbiausia prisiminti, kad dirbame dėl svečio, kuris kaskart sugrįždamas primena, kad jis yra didžiausias įvertinimas.
O mąstant apie ateitį, gal vertėtų pasvarstyti tą gražų skaičių 30 paversti į ne tokį gražų 15 (arba 10) ir susiaurinti "RESTORANŲ" sąrašą iki vertų jame būti. Ir nesvarbu, kad kelis metus jis liks su tais pačiais laureatais.
Šiandien noriu palinkėti visiems sėkmės ir nepamiršti, kad nepriekaištingai atliekant savo darbą, visada būsite įvertini, tuo nuoširdžiai tikiu.
Comments