Tarp estafečių daržuose ir krosų aplink stiklainius, Pavarsdienorastis nepamiršta ir kitų malonumų. Kas jei ne geras maistas gali atgaivinti dūšią. Šiandien toli nekeliausime, bent jau aš tai tikrai, nes užsuksiu į vietelę, kuri įsikūrusi vos 10 minučių kelio nuo namų, Jeruzalės mikrorajone.
Visai netoliese senosios Jeruzalės bažnyčios, prie "Iki" prekybos centro "išmėtyti" turgaus tipo paviljonai, kuriuose verda gyvenimas. Manau, čia ne tik įsigysi sezoninių gerybių ar rasi kas "patiuninguos" nagus, gal net bus tų, kurie automobiliui padangas permontuos. Viename iš "kioskų" įsikūręs jau turbūt kultinių rajono gyventojų tarpe tapęs "restoranas". Restoranas, aišku, įrašytas kiek perkeltine prasme, nes šiandien kalbėsime apie kebabinę. Prisipažinsiu, niekada nemaniau, kad teks rašyti apie panašaus pobūdžio maitinimo įstaigas, nes kebabas tikrai ne mano "fiškė". Bet, o, tačiau, pabandom nuo pradžių.
O pradžioje "back to 90" arba sugrįštant į paskutinius praeito šimtmečio metus, kai teko paragauti savo pirmojo kebabo. Ir įsivaizduokite, mano pirmasis ragautas kebabas Vilniuje buvo būtent toje pačioje stovėjimo aikštelėje, kur dabar ir esu. Aišku, tais laikais šioje vietoje nebuvo nei modernios parduotuvės, nei turgaus, tačiau kebabai kaip tik tuomet pradėjo okupuoti Lietuvos miestelius ir kaimus, o egzotiškos išvaizdos vyriškiai mikliai su kardu pjaustė besisukantį šliosą. Skonis tuomet niekam nerūpėjo, svarbiausia daug padažo, kuris net katino maistą padaro skanų bei paklodės dydžio lavašas. Tiek tik ir pamenu, galbūt dar kažkiek apie pilvo reikalus po TOKIO kebabo. O antrasis kebabas buvo tik po gerų 20 metų, taigi prireikė daug laiko, kad galėčiau iš naujo įsileisti šį maistą į savo sielą ir skrandį.
Turbūt laikas sugrįžti į nūdieną ir pakalbėti apie Azerus, būtent taip vadinasi ši kebabinė. Pradžiai apie "interjerą". Jis čia tikrai "ypatingas". Ir jei jau sugrįžome iš 90-ųjų, tai ir vėl ten keliaujame, nes vaizdai ir detalės primena vaikystės keliones su maršrutiniu autobusu į Gariūnų turgavietę, kur tuomet keliaudavo kiekvienas save gerbiantis (ir ne) pilietis. Ten anais laikais buvo dabartinis "Akropolis" – pramogų ir kultūros sostinė. Kabantys kilimai, garsiai kriokianti muzika ir rimtos vyriškos veido "išraiškos". Žinoma, dar ten galėjai rasti ir VHS kasečių su goblino vertimu, bet šiandien pabandom be jų.
Pats laikas pakalbėti apie maistą. Menu čia negausite, o ir prie stalo niekas neprieis (aišku, jei pavyks prisėst). Teks pėdinti prekystalio link, kur prie kasos aparato sukasi darbuotojai ir išsakyti savo norus. Sriuba - Charčio, jos neragavau, bet tikrai sugrįšiu, kai bus kiek vėsiau ir ją išmėginsiu, nes ji yra viena iš mano mėgstamiausių sriubų. Dabar apie tai, kuo garsėja Azerai - kebabais. Čia juos gali rinktis susuktus į lavašą arba tiesiog iškonstruotus lėkštėje. Aš rinkausi viską ir daug. Ir tikrai nepasigailėjau. Pradėkime nuo mėsos - "bazaras rimtas". Ji tikrai ypatinga. Net arti nekvepia ta, kuria prekiauja 99% procentai kebabinių. (Iš kur žinau, o gi nuvažiukite į vieną prekybos centrą netoli "Senukų" ir pastovėkite prie kebabų mėsos šaldiklio. Nustebsite kiek per dieną ten išvysite įstabaus grožio tolimųjų rytų vyriškių.) Minkšta vištiena, šlakstyta avienos riebalais – tikrai puikiai išdirbtas receptas. Šalia mėsos laukia dar daugiau atrakcijų – daržovės. Žagreniu marinuoti svogūnai, peperoni pipirai, bei nedažnai net ir "normaliame kabake" pamatyti galima prinokusį pomidorą, čia jis RAF rūšies. Vienas žodis – bomba. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie lavašą, kuris čia ypatingas, kaip ir aštrus padažas užklotas ant turkiško jogurto. Prieskonių gausa net ir paprastas bulves padaro vertas pakliūti į šį balių. Jei atvirai, tai turbūt vienas mano geriausiu ragautų iškonstruotų kebabų Lietuvoje.
Ką dar? Dar turi falafelių, kuriuos taip pat galima įtraukti į rinkinuką. Ir nors nesu nei falafelių ekspertas, nei jų gerbėjas, tačiau jie mane sužavėjo. Minkšti, sodrūs, rankų darbo rutuliukai, tikrai puiki opcija tiems, kas privengia mėsos.
Apie maistą turbūt šiandien tiek, nes praktiškai visas menu jau ir apšnekėtas. Turiu paminėti, kad gėrimai čia taip pat puikūs. Turbūt visi prisimenat "tarchūną" ar "diuše". Jei ne, tuomet čia tikrai prisiminsite, nes šaldytuve bent keturios rūšys gruziniškų gėrimų, kurie yra tiesiai iš vaikystės.
Apie kainas nemėgstu šnekėti, tik paminėsiu - jos tikrai žemos palyginus su tuo, ką gauni lėkštėje. Tad panašu, kad Azerai tvirtai įsitvirtina į mano rekomenduojamų užkandinių sąrašą ir tampa dar viena vieta, kurią nepavyks aplenkti. Pasirodo, ir rajone galima gyventi.
Vertėtų pasidomėti kokią žinutę ’azerai’ skelbia, su kokia publika dirba ir koki ’kultūrą’ propaguoja. Keista, kad kebabai taip žmonėms kartais iškreipia matyma toliau lėkštės.
Kebabai geri, kainos kosmines lyginant su kitomis kebabinemis EU (kad jums kaina gera tai tik irodo, kad Lt rinka yra iskreipta su Danijos kainomis), procesas gaminino absurdiskai ydingas, nes kebabo reikia laukti apie 30min. beveik visada