Visi mėgstame sakyti, kad Kalėdos yra stebuklų metas, o stebuklais juk turime tikėti. Šiandien skubu su Jumis pasidalinti žinia apie vieną vietą, kurią netikėtai atradau saulėtą žiemos popietę. Ši vieta visai netoli Katedros aikštės ir šventinio eglutės šurmulio. Barboros Radvilaitės gatvėje, kiek daugiau nei prieš mėnesį duris pravėrė bistro (restoranu aš šios vietos tikrai nepavadinčiau) pavadinimu "MangalMen". Tai dar vienas, mano jau ir taip mėgiamos turkiškos virtuvės pavyzdys Vilniaus mieste. Apie restoraną Meze savo įžvalgomis jau dalinausi kiek anksčiau, maistas tame restorane man tikrai sukelia teigiamas emocijas, todėl nepalyginti šių dviejų vietų tikrai negaliu. Juolab, kad ir pats neretai užsimaišau humusą ar papildau atsargas šios šalies prieskoniais prekiaujančiose "krautuvėse".
MangalMen nors ir sudaro vaizdą, kad atsidarė naujai, visgi mane kiek apgavo, nes pasirodo, kad prieš tai jie jau kelis metus darbavosi viename iš Vilniaus rajonų, o nuo lapkričio mėnesio įsikūrė patalpose, kurios atveria Gedimino kalno vaizdą (jei pavyks atsisėsti prie lango). Ši užkandinė buvo jau gerai žinoma dėl savo kebabų. O kadangi su kebabais mano draugystė yra kiek "kėbliuose santykiuose", nes jį teko ragauti tik vieną kartą Lietuvoje ir tai prieš gerą dešimtmetį, tai prisipažinsiu, apie šią vietą sužinojau tik dabar. Bet geriau vėliau, nei niekada, todėl šiandien su kolega jau užgriūname prie vieno stalelio ir keliaujame į Turkiškus "delights".
Šiuo metu čia randame vos 5-6 stalelius, tačiau panašu, kad greitu laiku jų bus kiek daugiau, nes šalia jau buvo "blizginama" dar viena patalpa. Turime pasidžiaugti, kad kaip liaudyje sakoma, "nuskilo", nes žmonių srautas čia tikrai nėra mažas, o šiandien buvo gana laisva. Prisėdę nenustebkite, nes menu Jums niekas neatneš, teks pėdinti iki bariuko ir užsisakyti norimus patiekalus. Čia mus pasitinka charizmatiškas darbuotojas, kuris supažindina su menu subtilybėmis, o kilus klausimams atsakymo jis tikrai nebėga ieškoti į virtuvę (kaip dažniausiai nutinką), nes puikiai išmano savo darbą.
Menu nėra platus, tačiau jame praktiškai visi pagrindiniai turkiškos virtuvės herojai. Dvi sriubos, kurių vieną dažniausiai išvysime kiekvienoje panašaus pobūdžio užkandinėje - lęšių (kita dienos). Keli salotų variantai, devyni užkandžių pasirinkimai, dešimt karštų patiekalų bei keli desertai. Panašu, kad čia maisto kurjeriai kursuoja tikrai dažniau, nei šiuo metu streikuojantis Vilniaus transportas. Menu rasite ir patiekalų, kurie itin populiarūs pristatymams - šmotelis lavaše, kitaip vadiname kebabu, kuri galima užsisakyti tiek valgyti vietoje, tiek pasiimti su savimi. Manau, užteks čia „pliotkinti“, nes pats laikas pakalbėti apie maistą.
Prisipažinsiu, kad atvykau čia tikrai alkanas, o kvapai, kurie atkeliavo iš atviros virtuvės, tik vertė užkurti variklius. Darbuotojo siūlymu užsisakiau užkandžių lėkštę, kurioje telpa net keturios skirtingos pozicijos, nes norėjosi išragauti daug. Užtruko vos kelios minutės, o ant mūsų stalo jau atkeliavo keturi skirtingų skonių užkandžiai. Humusas, tzaziki, kepti baklažanai su jogurto padažu, bei Acili Antep Ezme (aštri daržovių piure) ir skrudinta turkiška duonelė. Kaip ir anksčiau minėjau, ši vieta restorano statuso tikrai neturi, ir panašu, kad to visai ir nereikia, nes maistas čia paprastas, tačiau tikrai ne eilinis. Kiekviena iš paruoštų užkandėlių variacijų man buvo puikaus skonio. Pradedant keliais kąsneliais tzaziki, kuriame labai subtilus rūgšties ir gaivumo balansas, humusu, kuris tarsi šilkinė košė, ją norisi kabinti dar ir dar. Bene labiausiai iš šio ketverto įsimintinas buvo ant grotelių keptų baklažanų ir jogurto užkandis, kuris panašu, kad greitu metu taps ir mano vieno recepto pagrindu. Paskutinis, tačiau tikrai ne blogiausias – aštri daržovių užtepėlė, ji tikrai patiks tiems, kas mėgsta kiek aštriau. Vienintelis dalykas, kuris neturėtų sėdėti vienoje mašinoje su prieš tai išvardintais patiekalais – duona, nes ji man pasirodė šiek tiek "pavargusi" ir kietoka.
Karštam patiekalui – ant griliaus kepta malta jautiena, patiekta su bulvių skiltelėmis, salotomis bei aštriu padažu. Dar vienas siurprizas. Jautiena – tikrai puiki. Joje nerasi gausybės prieskonių ar maltų daržovių (česnako, svogūno), kaip dažnai pasitaiko pas "tikrus grilininkus". Apie bulvytes ir salotas tikrai nekursiu eilėraščių, jos čia kaip ir daugumoje panašaus pobūdžio vietų. Nors padažas, kuriuo buvo gardintos salotos – puikus. Mielai jį įsirašyčiau į savo receptų knygelę.
Desertui – BAKLAVA. Ooo taip! Jei dar neįtikinau, kad vertėtų šią vietą įsidėmėti, tai net ir desertas yra vertas dėmesio. Ir nors mus aptarnaujantis vaikinas paminėjo, kad jų ruošiama baklava yra mažiau saldesnė nei įprasta, tačiau aš manau, kad Mangalmen ji tikrai TOBULA.
Nepaminėjau, kad tarp sienų, kurios apkabinėtos turkiškais akcentais (nuotraukomis ir lėkštėmis) dar ir rasite didžiulį karšto vandens aparatą pripildytą turkiškos arbatos, kuria galite mėgautis kiek panorėsite savo pietų ar vakarienės metu. Tačiau nepadauginkite, nes arbata gana stipri.
Stebuklas, kuris visai šalia Katedros aikštės ir tai tikrai ne Vilniaus Kalėdų eglutė, man tapo ši puiki vieta, kurioje mėgautis maistu yra taip gera ir taip paprasta. Ir panašu, kad Pavarsdienorastis lankytinų vietų sąrašas pasipildė, nes ji sulauks dar ne vieno mano vizito. Neįpareigojanti aplinka, šiltas ir paprastas maistas, bei tvarkingas aptaranavimas – tokių epitetų tikriausiai norėtų sulaukti visi maistą gaminantys.
Dar vienas svarbus dalykas – kainos ir kokybės santykis, žinant kaip aukštai šiuo metu skraido maisto produktų kainos, viska šioje vietoje yra padoru.
Galbūt Mangalmen ir bus tas pradinis taškas padėsiantis atkurti santykius ir su kebabais, nes tikrai norėsiu čia grįžti.
Comentarios