Kaskart apsilankydamas restorane susiduriu su pagrindine problema - kurį patiekalą išsirinkti iš meniu. Vieni restoranai siūlo pavartyti storus almanachus, kur kiekvienas patiekalas pažymėtas skaičiumi leidžiančiu lengviau įsiminti pasirinkimą. Kiti tiesiog po nosimi pakiša spausdintą lapą, kuriame be patiekalų dar gali panagrinėti ir prieš tai valgiusiųjų pirštų antspaudus. Treti neturi net lapų, o patiekalus galima išsirinkti iš lentoje ar ant sienos parašytų, juose dažnai pasireiškia visa įstaigoje dirbančio personalo vaizduotė.
Vienaip ar kitaip patiekalą, visgi, išsirenki, kad ir kur jis užrašytas. Šiandien tema apie tai, kurie patiekalai patenka arba nepatenka į šefo akiratį, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį, kurie dėl vienos ar kitos priežasties nesirenkami arba nepasirenkami.
Plėšyta kiaušinienė arba „Scramble“
Pirmasis patiekalas, jei jį galima taip pavadinti, kurio niekada neužsisakyčiau ar tai būtų brunchas, ar pusryčiai restorane – plėšyta kiaušinienė. Netgi, jei tenka apsistoti viešbutyje, pusryčių metu jį praeinu net neatvėręs marmito dangčio. Priežastys yra kelios. Didžioji dalis maitinimo įstaigų naudoja termiškai apdorotą kiaušinių plakinį, kuris prisotintas prieskonių, konservantų ir stabilizatorių, kurie leidžia pamėgtam patiekalui ilgą laiką neprarasti savo skonio ir išvaizdos. Likusieji, gaminantys iš natūralių kiaušinių, dažnai arba nemoka pagaminti, arba nesupranta, kad šis patiekalas skirtas „a la minute“ - „šią minutę“ suvartoti. Temperatūros svyravimas padaro jį nebevalgomu, o kartais ir kenksmingu sveikatai. Vienas baisiausių matytų vaizdų, kai indų plovėja metaliniu gremžtuku šveičia nuo indo pridžiūvusius kiaušinių likučius, kuriuos prieš kelioliką minučių svečiai dar krovėsi į savo lėkštes.
Benedikto kiaušiniai
Vienas populiariausių patiekalų, kuris pritraukia mases lankytojų vėlyviesiems pusryčiams yra tobulai paruošti Benedikto kiaušiniai. Pagardinti įvairiais priedais, duonelėmis ir olandišku padažu, jie jau kurį laiką verčia iš anksto rezervuotis stalelį lankytojų pamėgtose vietose. Nežinau kodėl šis patiekalas tapo toks populiarus. Jokių ypatingų gamybos paslapčių jame nėra, o Youtube pilna vaizdelių ir pamokų, kaip pasigaminti tobulą Benedikto kiaušinį per 2 minutes. Šiuo metu beveik visur gali rasti šį patiekalą, tačiau dažnai sumokėjęs už jį 6 eurus ir daugiau, gali likti nusivylęs. Kartais jie būna pervirę, patiekiami ne su tokia ir traškia bandele, o olandiškas padažas retai kur pasitaiko valgomas. Didžioji dalis viešbučiuose įsitaisiusių restoranų perka jau pagamintą padažą, kiti, vargu, ar žino, kokią grėsmę gali kelti netinkamas olandiško padažo pagaminimas ir laikymas. Svarstau, kam keliauti kažkur mėgautis kiaušiniais, kai net nežinai ar jie tą kartą bus tobuli. Pagaminti juos namuose už 6 eurus draugų kompanijai gali kiekvienas – tikra tiesa.
Lašiša
Jei vyktų rinkimai, tai lašiša būtų pirmoje vietoje pagal kavinių ir restoranų skaičių, kurie ją turi savo menu. Nors ši žuvis ir yra top 1, deja, tai nėra gero rodiklio garantas. Didžioji dalis žuvų, atkeliavusių į Lietuvą, yra užaugintos žuvų fermose ar telkiniuose, kur apie aukščiausią kokybę net neverta šnekėti. Mažai restoranų nori įsigyti lašišą pagautą laisvėje, atkeliavusią iš Škotijos aukštumų – Glen Douglas arba Ora karališkąją lašišą iš Naujosios Zelandijos. Pagrindinis dalykas, kuris daugumai svarbiausias, visgi yra kaina. Kuo žemesnė produkto savikaina, tuo daugiau užsidirbi ir logika šiai dienai yra labai paprasta. Mažai kas pasigilina, kad užaugintos fermose žuvys, turi keturis kartus mažiau gerųjų medžiagų, nei pagautos laisvėje. Taip pat, mane stebina kai kurių pomėgis, „mada“ prieš kepant lašišą ją marinuoti sojose ar kituose marmaluose. Pagrindinis dalykas, kuriuo pasižymi ši žuvis, tai išskirtinis skonis ir gausybė naudingų medžiagų, apie tai kalba ir japonų virtuvė, kur lašiša yra dažnas suši ir sašimi ingredientas. Negaliu nepažymėti ir fakto, kad užsisakius lašišą 9 atvejais iš 10-ies ją gausite perkeptą.
Trinta sriuba
Užsukus į vieną ar kitą restoraną ir paklausus padavėjos, kokia šiandien dienos sriuba, dažnai išgirsime, jog tai yra trinta... sriuba. Kodėl jos niekada neužsisakyčiau? Esu tikras, kad dažniausiai į ją patenka tai, kas lieka iš vakar dienos pietų arba skaičiuoja paskutines savo galiojimo minutes kažkur pasimiršę šaldytuve, o gal net netyčia atrasti iš naujo. Jei liko daržovių, kurios vakar „nepaėjo“ dienos pietums, tai greičiausiai ragausime trintą daržovių sriubą, jei nuo pusryčių prisikaupė pievagrybių, tuomet ragausime trintą grybų sriubą. Apie grybus yra ir kita istorijos pusė. Visi supranta, kad baravykai ištisus metus miškuose neauga, todėl restoranams tenka rinktis šaldytą produkciją. Vienintelė bėda yra ta, kad apie 70% grybų atkeliauja su „kompanija“. Restoranui per didelė prabanga būtų išmesti didžiąją dalį grybų, todėl atsiranda du variantai kaip šią dilemą išspręsti. Pirmas – susirasti patikimą tiekėją, ką padaryti yra gan sudėtinga, antras variantas – įtraukti į meniu trintą grybų sriubą.
Namų vynas
Namų vynas tai yra dar vienas dalykas, kurį vertėtų pamiršti besilankant vienoje ar kitoje miesto maitinimo įstaigoje. Jei tai būtų Ispanija, Prancūzija, Italija ar kita Europos šalis, ši sąvoka įgautų kitą reikšmę. Nors namų vynas savo kaina turėtų ženkliai skirtis nuo kitų gėrimų kainos, visgi mūsų šalyje jis kainuoja panašiai tiek, kiek ir pilstomas taurėmis vynas. Dažniausiai į taurę patenka birzgaliukas, kuris prekybos centruose užima žemiausią lentyną lyginant su vardiniais spirituotais gurmanų gėrimais.
Žuvis ir jūrų gėrybės sekmadienio vakarą ir pirmadienį
Tikrai ne naujiena, jog kiekviena sfera turi savo subtilybių. Ne išimtis ir restoranų verslas, kur didžioji dalis paslapčių niekad neatskleidžiamos svečiams. Viena iš tokių, tai yra žuvis ir jūrų gėrybės, kurios į restoraną atkeliauja dažniausiai viena arba du kartus į savaitę. Visą šviežią produkciją gauname iš pagrindinių turgų Europoje – Paryžiaus Rungis, Amsterdamo žuvies turgaus. Juose tik tam tikromis dienomis yra gaunama viena ar kita produkcija, todėl restoranai, kurie akcentuoja, kad žuvis pas juos visada yra šviežia, turėtų kalbėti atsakingiau. Visiems linkėčiau jūros gėrybėmis pasimėgauti antradieniais ir penktadieniais.
Brangi jautiena
Produktas, kurio tikrai nesirinkčiau iš meniu – brangi jautienos išpjova. Wagyu, Kobe, Us Beef ir dar daug kitų, kurių kaina restorane prasideda nuo 70 eurų ir neapsiriboja keliais šimtais. Nebent esi iš tų, kurie neturi kur geriau investuoti pinigų ir esi didelis ypatingų potyrių mėgėjas, kurių mačiau ne vieną per savo laiką praleistą restoranuose. Prabangus, kelis šimtus eurų kainuojantis mėsos gabalas, svečio prašymu keptas „Well done“, iš virtuvės iškeliauja kartu su bulvytėmis fri ir pomidorų padažu. Ypatingi norai, kainuojantys kelis šimtus, yra tikras absurdas net visko mačiusiems šefams. Už ne mažą kainą siūlyčiau pasimėgauti degustaciniu meniu geriausiuose restoranuose šalyje, užuot gavę vieną perkeptą mėsos gabaliuką, na nebent yra kitų faktorių nulemiančių pasirinkimą.
Norėčiau kažko tokio
Ne dažnas svečias užklydęs į restoraną bando kažką pasirinkti ne iš meniu arba susikurti patiekalą pats ir tai yra labai normalu. Užsimanęs vištienos krūtinėlės su makaronais ir sūriu aukšto lygio restoranuose tokio varianto negausi, tačiau mes gyvename šalyje, kurioje svečias visada yra teisus. Jis gali netgi neatskirti menkės nuo vištienos krūtinėlės, tačiau linksėsi galva jam pritardamas. Kodėl mes einame į restoraną, nes juk makaronų galime išsivirti ir namuose? Didžioji dauguma galbūt jau supranta, kad restorane gali gauti ne tik maistą, bet ir pojūtį, jausmą, šefo viziją. Šie faktoriai veda į priekį, deja, ne vištiena ir ne makaronai su sūriu, nes dauguma Lietuvos šefų jau perėję į kitą lygį. Keliaudamas pavalgyti į vieną ar kitą vietą visada pasitikiu patiekalais, kuriuos randu meniu, nes juos kažkas sukūrė, tai yra darbas, kurį turime įvertinti. Kažką keisti galime, jei organizmas to netoleruoja, visa kita yra tik keistas požiūris, o galbūt tik noras parodyti, koks svarbus esi.
Comments